Koks menas yra vertingas?

Šį klausimą reiktų pateikti kitaip: kas yra menas? Arba: kada kūrėjas tampa menininku? Požiūris negali būti vienareikšmiškas, amžinoji diskusija neatsakyta nei kurėjų, nei kritikų, nenubrėžta aiški linija tarp meno ir amato,  nenusakyti išliekamosios vertės bruožai ar klasifikavimo taisyklės. Kitaip būti ir negali, kai kalbama apie subjektyvumą, estetiką, polėkio išdavą, kuri netelpa į rėmą ar šabloną. Nenuneigiama klasikos vertė, Šekspyro lyrika ar Bethoveno tragizmas, nesusiduria su modernia kūrinio statuso problematika, tačiau laikas taip pat nėra vienintelis objektyvus teisėjas. Besikeičiančios istorinės aktualijos, vertybių sistemos verčia meną būti dinamišku, atspindėti buitį, bet gilintis į būtį ir, svarbiausia, nesitaikyti prie masės.

Kitas klausimas, keltinas kalbant šia tema yra kas yra vertė? Jei diskutuojama apie kūrinio vertę, kokybę, objektyvumui reikia taisyklių ar bent jau definicijos. Taigi, pagal ką nustatoma meno “vertė”?

Vienas iš atsakymų galėtų būti kūrėjo pastangos, įdėtos į objektą. Tarkim, “Gerai Temperuoto Klavyro” invencijų faktūros sudėtingumas bei matematinis tikslumas arba “Sagrada Familia” detalumas neabejotinai suteikia šiems šedevrams statusą. Visgi, atsižveliant į šią savybę, o dar labiau, laikant ją kertine, pavojingai artėjama prie meno pavertimo amatu. Net jeigu stalius įdėtų tiek pat pastangų į spintos gamybą, kiek Mikelandželas į “Dovydą”, jų darbo rezultatai negali būti sulyginti. Žinoma, kartais riba nėra tokia akivaizdi, ypač architektūroje ar kitose buityje labiau taikomose meno srityse. Kitavertus, jeigu menas remiasi vien idėja, kaip dažnai apibūdinami post modernistiniai darbai, jis gali tapti pritemptas, neatskleidžiantis vertybių ar aktualijų pats iš savęs. Nesistengdamas pasiekti aukštesnio tikslo, bet šokiruodamas vardan šokiravimo, būdamas bet kokiu, tik svarbu išsiskirdamas iš minios, kūrinys taipogi per menkas, kad galėtų būti traktuojamas kaip vertingas.

Kiti teigia, kad menas turi atitikti aktualijas, atspindėti laikotarpio problemas, tendencijas, mąstymą. Bet čia susikerta dvi priešingos meno funkcijos: jeigu kūrinys turi turėti išliekamąją vertę, jis negali kalbėti tik apie šiandieną. Ar Hamletas, daktaras Rije, Roskolnikovas ir kiti literatūros genijų sukurti veikėjai kelia savo amžiaus ar egzitencinius klausimus? Visgi į laikotarpį ir kūrėjo aplinkybes atsižvelgti būtina, visai kitaip atrodytų Remarko ar Keruako, net Balzako proza, jei nežinotume kokių laikų žmogui jie kalba. Tačiau ir vėl galvoje jau rikiuojasi meninkai, tiek rašytojai, tiek dailininkai, kurių kūryba nesistengia atspindėt problematikos, ji kalba žmogui grožio, estetikos, vertybių kalba, nesistengdama jam atverti akių, o tik širdį. Kad ir kokia tolerantiška bebūčiau, visgi toks menas man atrodo nepilnavertis. Menas turi daug funkcijų, viena iš jų – kelti tautos, visuomenės dvasią. Šiuo ir išskirtinai šiuo klausimu norėtųsi šiek tiek diferencijuoti meną pagal sritis ir išskirti literatūrą. Dailė ir muzika suteikia išgyvenimą, jausmą, nebūtinai vien estetinį, bet ir daug gilesnį, tačiau rašytojas kalba tiesiogiai. Jo tikslas nėra vien pažadinti savimonę bendromis vertybėmis, prikelti dvasią iš sąstingio, jo tikslas pirštu parodyti, kas negerai valdžiai, visuomenei ir žmogui. Jau Daukšos “Postilės” prakalba kreipiasi didaktiškai, galbūt tai ir yra literatūros švietėjiško tikslo šaknys – vadovėlyje. Knyga  yra mokymo priemonė, tai yra viena iš jos prigimtinio ryšio su skaitytoju privilegija. M. Martinaičio Kukutis, Kamiu Maras, daugeliui rūpėjo ne tik idėjinė meno prasmė, bet ir praktinė. Juk kas kitas, jei ne poetas yra tikrasis, grynasis tautos ideologas, nes jis kalba žmogui žmogaus vardu, jis neužstringa politinėje ar socialinėje probelmos pusėje, jis turi būt filosofas, kaip kad filosofas turi būti menininkas. Toks menas neabejotinai vertingas, bet jis neužstringa laike, nes, kaip teigia istorijos moto eadem sed aliter (tas pats, bet kitaip (lot.), mums kyla tos pačios problemos kaip ir pokario žmogui, todėl Kurto Voneguto neapykanta karui mums vis dar yra tokia pati artima.

 

Neigiu viską, meno neišmatuosi. Jis gali būti aktualus, jis turi būt amžinas, vienas kalba man, kitas kalba tau, jis kartais rodo grožį, kartais kančią, kartais veda, o kartais klaidina, atveria horizontus ir sudaužo suvokimą. Tai aukščiausias tikslas, tai daugiau nei žmogus gali. Aš niekada nesutiksiu, kad liaudies daina yra menas, meskit į mane akmenį. Ir Adriano Moulo brendimo kančios, atsiprašau. Tačiau vėlgi prieštarausiu: jei negaliu apibrėžti meno vertės, negaliu ir teisti. Bet viena išdrįsiu pripažinti – menas yra didis ir tai yra mūsų civilizacijos, žmonijos istorijos tikslas.